Luko 1

₁Daugelis jau yra mėginę išdėstyti raštu pasakojimą apie buvusius pas mus įvykius, ₂kaip mums perdavė nuo pradžios savo akimis mačiusieji ir buvusieji žodžio tarnai. ₃Taip pat ir aš, rūpestingai viską nuo pradžios ištyręs, nusprendžiau surašyti tau, garbingasis Teofili, sutvarkytą pasakojimą, ₄kad įsitikintum tikrumu mokslo, kurio esi išmokytas.

₅Judėjos karaliaus Erodo dienomis gyveno kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną, vardu Elzbieta, iš Aarono vaikaičių. ₆Abu jie buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai vykdė visus Viešpaties įsakymus bei nuostatus. ₇Juodu neturėjo vaikų, nes Elzbieta buvo nevaisinga ir abu sulaukę senyvo amžiaus.

₈Kartą Zacharijas ėjo pagal skyriaus eilę Dievo tarnystės pareigas, ir pagal kunigų paprotį ₉burtu teko jam įžengti į Viešpaties šventovės vidų ir aukoti smilkalus. ₁₀Smilkymo valandą lauke meldėsi visa tauta.

₁₁Tuomet jam pasirodė Viešpaties angelas, stovintis smilkalų aukuro dešinėje. ₁₂Pamatęs jį Zacharijas sumišo, ir išgąstis pagavo jį. ₁₃Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, tavo prašymas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, o tu jį praminsi Jonu. ₁₄Tau bus džiaugsmas ir paguoda, ir daugelis džiaugsis jo gimimu, ₁₅nes jis bus didis Viešpaties akyse. Jis negers vyno ir jokių svaigalų. Iš pat motinos įsčių jis bus kupinas Šventosios Dvasios ₁₆ir daugybę Izraelio sūnų atvers į Viešpatį, jų Dievą. ₁₇Su Elijo dvasia ir galybe jis žengs pirma Viešpaties, kreipdamas tėvų širdis į vaikus ir įkvėpdamas neklusniems teisiųjų nusiteikimą, kad prirengtų Viešpačiui tobulą tautą“.

₁₈Tada Zacharijas tarė angelui: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“. ₁₉Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis Dievo akivaizdoje. Esu atsiųstas kalbėti su tavimi ir pranešti tau šią gerąją naujieną. ₂₀Štai tu tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki tos dienos, kurią tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu“. ₂₁Tuo tarpu žmonės laukė Zacharijo ir stebėjosi, kad jis taip ilgai užtrunka šventovėje. ₂₂Išėjęs jis negalėjo prakalbėti, ir jie suprato, kad jis turėjęs šventovėje regėjimą. Jis aiškinosi jiems ženklais ir pasiliko nebylys.

₂₃Tarnystės dienoms pasibaigus, jis sugrįžo namo. ₂₄Praslinkus kiek laiko, jo žmona Elzbieta tapo nėščia ir penkis mėnesius slėpėsi sakydama: ₂₅„Tai Viešpats man davė; jis dabar teikėsi atimti mano pažeminimą žmonių akyse“.

₂₆Šeštą mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, ₂₇pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. ₂₈Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ ₂₉Išgirdusi šiuos žodžius ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas. ₃₀O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą!

₃₄Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ ₃₅Angelas jai atsakė:

₃₆Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, ₃₇nes Dievui nėra negalimų dalykų“. ₃₈Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

₃₉Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. ₄₀Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. ₄₁Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą, jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. ₄₂Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų, ir palaimintas tavo įsčių vaisius! ₄₃Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?! ₄₄Štai vos tik tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, šoktelėjo iš džiaugsmo kūdikis mano įsčiose. ₄₅Laiminga įtikėjusi, jog išsipildys, kas Viešpaties jai pasakyta“.

₄₆O Marija prabilo:

₅₆Marija prabuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui sugrįžo į savo namus.

₅₇Elzbietai atėjo metas gimdyti, ir ji susilaukė sūnaus. ₅₈Jos kaimynai ir giminės, išgirdę, kokią didžią malonę suteikė jai Viešpats, džiaugėsi kartu su ja.

₅₉Aštuntą dieną jie susirinko berniuko apipjaustyti ir norėjo jį pavadinti tėvo vardu – Zachariju. ₆₀Motina pasipriešino: „O, ne! Jis vadinsis Jonas“. ₆₁Kiti jai sakė: „Bet niekas tavo giminėje neturi šito vardo“. ₆₂Jie ženklais paklausė tėvą, kaip jis norėtų pavadinti kūdikį. ₆₃Šis, pareikalavęs rašomosios lentelės, užrašė: „Jo vardas – Jonas“. Visi stebėjosi. ₆₄Tuoj pat atsivėrė jo lūpos, atsirišo liežuvis, ir jis ėmė kalbėti, šlovindamas Dievą. ₆₅Visus kaimynus apėmė baimė, ir po visą Judėjos kalnyną sklido kalbos apie šiuos įvykius. ₆₆Visi girdėjusieji dėjosi tai į širdį ir klausinėjo: „Kaip manai, kas bus iš to vaiko?“ Jį tikrai globojo Viešpaties ranka.

₆₇Kūdikio tėvas Zacharijas tapo kupinas Šventosios Dvasios ir ėmė pranašauti:

₈₀O kūdikis augo ir jo dvasia tvirtėjo. Jis gyveno dykumoje iki pat savo viešo pasirodymo Izraeliui dienos.